Citatų autoriai

Baroko susmukimas į baraką - šis istorinis procesas vaizdžiai apibrėžia vokiečių kultūros raidą Hitlerio papėdėje. (Dievų miškas)

Nėra nieko blogesnio kad esi trylikos metų berniukas. Jis yra suvaržytas savo tėvų, ir jis bando surasti surasti savo laisvę todėl, kad, giliai viduje, jis taip priklausote nuo savo mamos.

Pirmas būtinas žingsnis link to, ko tu trokšti iš gyvenimo, yra štai koks: nuspręsk, ko tu nori.

"Sėkmės paslaptis - tai tikslo pastovumas

Turbūt iš visų įgimtų aistrų mums sunkiausia įveikti išdidumą; kad ir kaip maskuojamas, kad ir kaip gujamas, slopinamas, marinamas - jis vis gyvena ir kartkarčiais prasiveržęs pasirodo visu gražumu.

Taika nėra nebuvimas karo, bet dorybė, įkurta stipraus charakterio pagrindu.

Šaukit man į krūtinę. (Paskutiniai B.Musolinio žodžiai)

Didi aistra - tai savotiška siela, savaip nemirtinga ir nepriklausoma nuo kūno

Kas yra šykštumas? Pastovus neturtas del skurdo baimes.

Kare laimi ne tas, kas teisus, o tas, kas lieka gyvas

Kantrybė yra pagrindinis raktas į sėkmę.

Kad pasisektų, jūsų sėkmės noras turi būti didesnis, negu jūsų nesėkmės baimė.

Žmogui niekas nera taip nepakeliama kaip visiška ramybė,be aistrų, be reikalų, be pramogų, be veiklos.

Versle sulaukti atsako “ne” yra triumfas. Tai ženklas, kad klientas bent jau pastebėjo tave ir tavo pasiūlymą. Daug liūdniau būna tada, kai tavo el. laiškai nieko nebedomina, tavo visapusiškai novatoriško sumanymo aprašymas dulka ant stalo, prie kurio kiurkso nuolat pavargęs, milžinišką algą gaunantis, bailus, plinkantis 55 metų kažkurios Fortune 500 kompanijos viceprezidentas. Patikėkit, geriau jau kiekvieną dieną girdėti “ne”. Tada bent žinai, kad tau pavyko jo ausį atplėšti nuo jo subinės ir priglausti prie telefono ragelio. Verslininkas privalo išmokti mylėti žodį “ne”. Tai iškrypimas, tačiau jis privalomas, kad verslas nežlugtų

Gyvenimas yra kaip kodinė spyna; tavo užduotis yra atrasti reikiamus skaičius, reikiamą jų derinį, kad galėtum turėti visa, ko trokšti.

Didžiausia gyvenime klaida būtų manyti, kad mes iš tikrųjų dirbame ne sau, o kažkam kitam

Tarp mūsų gyvena pabaiga, ji visur atseka,- nesvarbu, kur nukeliautume, ji išnyra taip netikėtai, ir niekad negali žinoti, iš kurios pusės ji tave užpuls, nespėji nė jos pavidalo įžvelgti, neišmanai, kaip su ja kovoti.

,,Trylikametis vaikštinėjo su mama smelėta jūros pakrante. Staiga jos paklausė: - Mama, pagaliau pavyko susirasti draugą. kaip jį išsaugoti? Motina minutėlę patylėjo, paskui pasilenkė ir prisėmė abi saujas smėlio. Laikydama rankas delnais i viršų, vieną saują stipriai sugniaužė. Smėlis ėmė srūti per kraštus ir kuo labiau gniaužė, tuo labiau smėlis byrėjo. Kitą delną laikė atvirą: smėlis liko saujoje. Keletą akimirkų berniukas nustebęs žiūrėjo, o paskui sušuko: - Supratau!...