... tegu tavo kūnas priklauso tam, kuris mylės tavo apnuogintą sielą... (iš Č. Čaplino laiško savo dukrai)
Tas, kuris leidžia sau švaistyti vieną gyvenimo valandą – nesuvokia gyvenimo vertės.
Laikas žmogui duotas tam, kad jisai žengtų tolyn, darytųsi vis tobulesnis, laimingesnis, eitų į tikslą.
Išradėjui nepasiseka 999 kartus, kol pagaliau vieną kart pavyksta. Tačiau savo nesėkmes jis traktuoja kaip bandymus.
Liežuvavimas daro blogesnį tą, kuris jo griebiasi, tą, kuris jo klauso, ir tą, kuris yra jo auka.
Jis stovėjo ir pakėlęs snukį žiūrėjo į žmonės. Į žmonės bandžiusius pažinti save, nuo tos akimirkos kada pradėjo mąstyti, bet taip ir neradusius atsakymo į tokį paprastą klausimą: Kodėl beveik visada blogis nugalį gėrį?
