Antuano de Sen Egziuperi

Jis pasigedo žmogiškųjų saitų, kur pančioja kojas, ašarų bei išsiskyrimų, priekaištų ir džiaugsmų, – to visko, kas žmogų glosto ir drasko vos tik jam pajudėjus, daugybės ryšių, kurie jį sieja su kitais ir sudaro jam naštą – štai kokios traukos jam stigo.